ab bc cd

Jūsų norai, mūsų - sprendimai.

Sužinokite viską apie veją. Kas ji yra, kokia ji yra, kaip ją įrengti, prižiūrėti, kas labiausiai gerina vejos būklę ir kas kenkia.

Kas yra veja ir kokia ji gali būti

Pagrindiniai veiksniai lemiantys vejos kokybę
Šviesa
Temperatūra
Vanduo
Oras
Dirvožemis

Vejos įrengimas
Augavietės paruošimas
Piktžolių naikinimas
Dirvožemio gerinimas
Vejų sėklos, jų mišiniai. Sėjimas
Vejos priežiūra po sėjos

Kas yra veja ir kokia ji gali būti

"Veja" yra lietuviškas žodis reiškiantis nuolatos žemai pjaunamą pievelę susidedančią tik iš varpinių žolių (Klimas, 2006). Neretai veja vadinama "gazonu". Šis tarptautinis žodis apibūdina tiesiog nedideliu aukščiu pjaunamą pievelę, kurios rūšinė sudėtis gali būti įvairi (vejoje visos nevarpinės žolės laikomos piktžolėmis). Lietuvių kalbos žodyne šio žodžio nėra.
Pagal savo atliekamas funkcijas veja taip pat gali būti skirstoma į grupes.

Specialiosios paskirties arba kraštovaizdžio vejos
Tai žalieji plotai vandens telkinių apsauginėse juostose, automagistralių skiriamosiose juostose, kelių, tiltų, viadukų, geležinkelių pylimų šlaituose ir panašiose vietose. Jie yra pjaunami bent kartą per vasarą ir dažniausiai kitaip neprižiūrimi. Tai pati ekstensyviausia vejų rūšis, dauguma jų yra natūralios kilmės, tik šlaitai yra specialiai apsėjami, kad sutvirtintų gruntą, neleistų jam slinkti ir atsirasti nuošliaužoms bei dirvožemio erozijai.


Specialios paskirties veja

Sportinės vejos
Sportinėms vejoms keliami daug didesni reikalavimai nei kraštovaizdžio vejoms. Galbūt tai netaikoma dekoratyvumui, tačiau žolių dangos kokybė turi būti labai aukšta, t.y. atlaikyti nepalankias sąlygas (tiek oro, tiek mechaninio poveikio), greitai sugerti didelius kiekius perteklinio vandens (seklus drenažas)ir be abejo - būti idealiai lygi. Šiais laikais įrengiant stadioną ar golfo lauką būtinai montuojama ir profesionali laistymo sistema. Profesionalus sportinės vejos įrengimas užima daug laiko, reikalauja kantrybės, kruopštumo ir kainuoja išties nemažai. Tą patį galima pasakyti ir apie jos priežiūrą, kurią dažniausiai atlieka tikri savo srities profesionalai, ne vienerius metus dirbantys šioje srityje.


Sportinė veja

Dekoratyviosios vejos
Tai bene labiausiai visiems pažįstama vejų rūšis. Ją būtų galima suskirstyti į kelias kategorijas:

Parterinės (reprezentacinės);

Buitinės (paprastosios);

Sodų ir parkų (pievų);

Žydinčios (mauritaniškosios);

Parterinės vejos įrengiamos reprezentacinėse vietose: prie pastatų įėjimų, fasadinėse jų pusėse, labiausiai prižiūrimose viešosiose erdvėse - aikštėse, skveruose, parkuose ir kt.
Šios vejos pačios puošniausios ir dekoratyviausios, tačiau jų įrengimas bei priežiūra taip pat reikalauja labai daug sąnaudų - tiek laiko, tiek finansinių.
Įrengiant reprezentacinę veją parenkamas (arba sumaišomas) specialus žolių sėklų mišinys, atsižvelgiant į būsimas augimo sąlygas. Tačiau vien tinkamai įrengti nepakanka - reikia reguliariai pjauti, tręšti, drėkinti, atlikti profilaktinius darbus (aeravimą, skarifikavimą, purškimą nuo ligų, piktžolių ir kt.). Tik tokiu atveju žolynas tikrai bus sveikas, trauks akį savo sodriai žalia spalva ir atitiks savo paskirtį.


Parterinė veja

Buitinės vejos - paprastesnės nei parterinės. Joms skiriama mažiau intensyvios priežiūros, rečiau tręšiamos, drėkinamos, pjaunamos. Žolyno botaninė sudėtis taipogi įvairesnė, nes rečiau pjaunant, mažiau tręšiant bei nepurškiant herbicidais atsiranda nevarpinių žolių. Neprižiūrima dekoratyvi reprezentacinė veja ilgainiui gali virsti buitine veja ir atvirkščiai - kruopščiai prižiūrima, tinkamai pjaunama, tręšiama bei laistoma buitinė veja savo išvaizda bei sudėtimi gali priartėti prie parterinės vejos, tačiau ja pavirsti dažniausiai negalės dėl dar vieno skirtumo - idealaus paviršiaus lygumo.


Buitinė veja

Sodų ir parkų (pievinėms) vejoms priskiriami plotai žaliuojantys aplink didelių įmonių pastatus, miestų parkuose, neužstatytose teritorijose tarp daugiabučių, miestų pakraščiuose. Rūšinė sudėtis dar įvairesnė nei buitinių vejų, pagrindiniai reikalavimai - tvarka, minimalus tręšimas ir pjovimas bent kartą per mėnesį. Plotai šienaujami savaeigėmis pjovimo mašinomis (vejos traktoriukais, spec. paskirties vejapjovėmis, traktoriais su šienapjovėmis). Nupjauta žolė dažniausiai išvežama, nes technika nepritaikyta mulčiavimui.
Pievinės vejos gali būti natūralios ar sėtinės. Jei veja sėjama - reikia rinktis drėgmės, trąšų trūkumui, mindžiojimui atsparias žolių rūšis. Vienintelis drėgmės šaltinis šiems žolynams - krituliai.


Pievinė (parko) veja

Žydinčios arba kitaip vadinamos mauritaniškosios (angl. "wild meadow" - "laukinė pieva" ) pievelės - visiška alternatyva intensyviosioms dekoratyvinėms vejoms. Tai ganėtinai populiari rūšis JAV, UK ir kitose šalyse, kur miestuose ir aplink juos mažai žalumos, spalvų ir natūralumo. Žydinčios pievelės sudėtis - varpinių žolių kilimas su jame įsipinančiais įvairiaspalviais žydinčias augalais, gėlėmis. Dažniausiai 20 - 30 ir daugiau rūšių.
Žydinti pievelė pjaunama 2 - 3 kartus per sezoną, ji auga iki 40-50 cm aukščio. Tręšiama minimaliai.


Žydinti pievelė

Į viršų

Pagrindiniai veiksniai lemiantys vejos kokybę
Vejos būklę lemia gana daug veiksnių: augavietės - oras, drėgmė, temperatūra, dirvožemis, gyvi organizmai, taip pat žmogaus įtakojami - vejos mišinio sudėtis, pjovimas, tręšimas, drėkinimas, ligų, kenkėjų kontrolė. Nuo visų šių faktorių daromos įtakos priklauso vejos kokybė, bei išvaizda.
Kadangi nuo žmogaus priklausančius veiksnius galima valdyti, o gamtos stichijų ne, reikia išmokti prisitaikyti prie situacijos bei priimti tinkamus sprendimus. Apžvelkime pagrindinius augavietės veiksnius:

Šviesa
Augalai turi unikalią savybę - paversti saulės šviesos energiją cheminių junginių energija (organinėmis medžiagomis) fotosintezės proceso metu. Tai padeda jiems išgyventi. Šviesos poveikis priklauso ne vien nuo šviesos intensyvumo ir kokybės(spektro), bet ir nuo augalo sugebėjimo absorbuoti spindulių energiją lapų pagalba. Lapai energijos absorbuos daugiau, jei jų fotosintetinantis paviršius didesnis, jie plačiau išsidėstę, mažiau atspindintys šviesą. Šviesą labiau atspindi šlapi lapai. Jei žolės lapų paviršius labi smarkiai sumažėja, fotosintezė sulėtėja, sunaudojama daugiau atsarginių maisto medžiagų, sumažėja vejos gyvybingumas. Tai viena iš priežasčių, kodėl negalima vejos pjauti per žemai. Geras šviesos intensyvumas vienas iš pagrindinių veiksnių lemiantis optimalų šaknų, stiebų bei lapų augimą ir vystymąsi, reikiamą atsarginių maisto medžiagų balansą. Šios atsargos padeda vejai išgyventi sunkiomis sąlygomis, padeda atsigauti po intensyvaus pjovimo ar mindžiojimo.
Esant šviesos trūkumui atsiranda įvairūs fiziologiniai pokyčiai. Dėl sulėtėjusios fotosintezės, augalas gali pasiekti tokią ribą, kai kvėpavimo metu suskaidomų medžiagų kiekis ima viršyti fotosintezės metu susintetintų medžiagų kiekį. Šis procesas kartojasi kiekvieną naktį. Jei ši problema užsitęsia, sutrinka gyvybinės augalo funkcijos ir jis žūva.


Šviesos trūkumas po dideliais medžiais tankia laja

Šviesos trukmė turi įtakos žolių vystymuisi ir dauginimuisi. Vėsiomis klimato sąlygose augantys augalai yra ilgos dienos augalai: kai diena trunka ilgiau nei pusę paros, sparčiai formuojami stiebai, šakniastiebiai, jei šviesus paros metas trumpesnis - formuojami tik lapai ir vegetatyviniai ūgliai.
Žolės skirtingai reaguoja į skirtingus šviesos spektro bangų ilgius. Reikšmingiausias bangų ruožas reikalingas fotosintezei - 630 - 780 nm. Augalų reakcija į skirtingų ilgių šviesos bangas nevienoda. Didesnio ilgio spinduliai skatina generatyvinių užuomazgų vystymąsi, trumpesnio - vegetatyvinių.
Šviesa turi įtakos ne tik suaugusių augalų augimui, bet ir sėklų dygimui bei jaunų daigelių vystymuisi. Kai kurių rūšių (pvz. miglių) sėklos žymiai geriau dygsta šviesoje. O kuo geriau apšviečiami jauni daigai, tuo geriau jie krūmijasi ir būna gyvybingesni.

Į viršų

Temperatūra
Mūsų šalyje vidutinė metinė oro temperatūra apie 6℃, svyravimo amplitudė yra maždaug tarp -40℃ ir +40℃. Daugiamečių žolių augimui tokios temperatūros palankios. Žolių vegetacija pavasarį prasideda, kai vidutinė paros oro temperatūra penkias dienas iš eilės viršija +5℃, tai dažniausiai įvyksta balandžio pradžioje. Rudenį, spalio antroje pusėje, temperatūrai keletą dienų iš eilės nukritus žemiau +5℃ vegetacija sustoja. Dėl klimato pokyčių paskutiniaisiais metais, pastebima, jog vegetacija gali užsitęsti gerokai ilgiau, ar prasidėti anksčiau. Tai nėra labai gerai, kadangi dideli temperatūros svyravimai, šalnos gali padaryti žalos aktyvioms augalo dalims. Optimali temperatūra žolių šaknų vystymuisi - 10 - 18℃, krūmijimuisi - 15 - 25℃.
Per aukšta temperatūra neigiamai veikia šaknijimąsi ir pridaro daug žalos, ypač per vasaros karščius, sausuosius laikotarpius. Labiausiai nukenčia į pietų pusę esančiuose šlaituose augantys žolynai (dėl didesnio saulės spindulių kritimo kampo bei vandens nuotėkio). Nuo karščio (taip pat ir drėgmės trūkumo) pirmiausia žūva šaknys, sutrinka fiziologinės funkcijos, fotosintezės procesai - augalas sudžiūna ir žūva. Labiausiai nukenčia jaunos žolės, kurių šaknų sistema dar nėra gerai išsivysčiusi.
Žolių reakcija į karštį priklauso nuo jų rūšies, išsivystymo (ypač šaknų sistemos), nuo drėgmės, tręšimo azotinėmis trąšomis. Esant dideliems karščiams veją reikėtų pjauti aukščiau nei įprasta.
Pakenkti gali ne tik karštis, bet ir šaltis. Kritinė temperatūra, kuri dar nepadaro žolei žalos, skirtingoms rūšims svyruoja nuo maždaug -15℃ iki -25℃ Temperatūrai nukritus žemiau šios ribos, sušąla jo šaknys ir augimo pumpurai krūmijimosi mazge - augalas žūva.
Atsparumą žiemojimui didina tinkamas rudeninis tręšimas, tinkamas paskutinio pjovimo aukštis (apie 4 cm). Taip pat labai svarbu tinkamų vejos žolių veislių parinkimas bei oro sąlygos - pastovi stora sniego danga puikiai apsaugos ir nuo didžiausių žiemos speigų. Deja, pastaraisiais metais aplinkos sąlygos tikrai nėra palankios vejų žiemojimui. Nuolatiniai atitirpimai - užšalimai neigiamai atsiliepia jos būklei bei išvaizdai pavasarį.

Į viršų

Vanduo
Vanduo - gyvybės šaltinis. Šiuos žodžius galima suprasti ne tik perkeltine, bet ir tiesiogine prasme. Tai maisto medžiagų tirpiklis ir transportavimo priemonė augale, taip pat apsauga nuo perkaitimo. Žolės sudėtis - 70 - 80 % vandens ir 20 - 30% sausųjų medžiagų. Vanduo būtinas palaikyti visiems gyvybiniams procesams ir pernešti medžiagoms iš vienų augalo organų į kitus. Didžioji dalis vandens patenka į žolę pro šaknis, maža dalis - per lapus. Vanduo daro įtaką ląstelių sienelių slėgiui, dėl kurio palaikomas lapelių standumas (kai nėra vandens, nėra slėgio į ląstelių sieneles, lapeliai būna nuvytę).


Nuo karščio ir drėgmės trūkumo žuvusi veja

Žoliniai augalai gana intensyviai vykdo transpiraciją (garinimą per lapus). Iki 95 % vandens patekusio į augalą išgarinama per žioteles lapalakštyje. Kai trūksta drėgmės, išgarinamo vandens kiekis viršija absorbuojamą, dėl to augalas ima vysti.
Svarbiausias drėgmės šaltinis augalams - krituliai. Tačiau jie pasiskirsto labai netolygiai, dažniausiai vasarą lyja "ne tada kai reikia", tęsiasi sausros, vejai padaroma didelė žala. Dėl netolygaus kritulių pasiskirstymo kokybiškų dekoratyvinių ir sportinių vejų priežiūra neįmanoma be dirbtinio drėkinimo.
Laistymo efektyvumas priklauso nuo dirvožemio, jo sorbcinių savybių, granuliometrinės sudėties, taipogi nuo laistymo įrangos tipo, efektyvumo, sureguliavimo. Skirtingos žolių rūšys nevienodai atsparios drėgmės trūkumui. Ši savybė taip pat priklauso nuo šaknų išsivystymo, tręšimo, šviesos režimo.

Į viršų

Oras
Visų žaliųjų augalų augimui reikalingas deguonis (O2) ir anglies dioksidas (CO2). Gera dujų apykaita skatina fotosintezės procesus, augalas auga sveikas ir gerai vystosi. Ne išimtis ir žolė, kuriai CO2 ir O2 santykis svarbus ne tik ore, bet ir dirvožemyje aplink šaknis.
Esant sunkios granuliometrinės sudėties dirvožemiui, intensyviam laistymui, krituliams, stipriam mechaniniam poveikiui (mindžiojimui), užmirkimui dirva sutankėja, sumažėja poringumas, sutrinka dujų apykaita. Kai ima trūkti deguonies, sumažėja dirvos mikroorganizmų veikla, medžiagų skaidymas, žūva žolių šaknys. Esant per dideliam dirvožemio tankiui reikalingas aeravimas (velėnos subadymas, supjaustymas), kad CO2 ir O2 apykaita normalizuotųsi.
Vejai pakenkti gali ir prasta antžeminio oro cirkuliacija. Padidėja oro drėgmė, susidaro palankesnės sąlygos ligų sukėlėjams daugintis. Dėl per didelės drėgmės esant dideliam karščiui, žolės gali perkaisti, iššusti, todėl rekomenduojama laistyti vakare, kad perteklinė drėgmė spėtų susigerti.
Norint išvengti problemų dėl blogos dujų apykaitos po žeme, prieš įrengiant veją būtina tinkamai paruošti žemę, prieš tai įvertinus jos tankį, poringumą, granuliometrinę sudėtį ir kitus parametrus. Taip pat svarbu per daug nesutankinti žemės voluojant prieš ir po sėjos, užtikrinti reikiamą drėgmės režimą, išvengti užmirkimo, suformuoti nuolydžius.

Į viršų

Dirvožemis
Vejai netinka bet koks dirvožemis. Klaidinga būtų teigti, jog žolė visiškai neaugs. Dažniausiai ji auga, tačiau prasčiau, neturi būdingo dekoratyvumo, reikalauja daugiau priežiūros ir išlaidų, susiduriama su kitomis problemomis.
Dirvožemio kokybę lemia fizinės bei cheminės savybės:Dirvožemio tankis

  • Dirvožemio dalelių tankis
  • Dirvožemio poringumas
  • Dirvožemio granuliometrinė sudėtis
  • pH
  • Druskų, įvairių mineralinių medžiagų kiekis
  • Organinių medžiagų kiekis
  • Humusingumas
  • Sorbcinės savybės
  • Kiti veiksniai

Vieni veiksniai yra svarbesni, kiti mažiau svarbūs, tačiau kiekvienas iš jų gali turėti lemiamos įtakos vejos gyvavimui, augimui ir išvaizdai. Aptarsime keletą svarbiausiųjų. Dirvožemio tankiu vadiname sauso natūraliai susiklojusio (su poromis ir oro tarpais) dirvožemio 1 cm3 masę gramais (ar atitinkamo tūrio vieneto masę kitais vienetais). Optimalus dirvožemio tankis augalams augti yra 0,8-1,2 g/cm 3. Toks dirvožemis yra būdingas puriems humusingiems viršutiniams dirvožemio horizontams. Gilesniuose horizontuose tankis padidėja ir augalų augimui sąlygos pablogėja.
Dirvožemio dalelių (dar vadinamos kietosios fazės) tankiu vadiname tam tikro tūrio dirvožemio dalelių masę (masė padalinta iš tūrio). Dirvožemio kietosios fazės tankis skiriasi nuo dirvožemio tankio, nes dirvožemio tankis apima ir kietąją (mineralinę ir organinę) dirvožemio dalį bei ertmes, kuriose yra oras ir vanduo. Dirvožemio kietosios fazės tankis yra mineralinių medžiagų cheminės sudėties ir struktūros dirvožemyje rezultatas.


Dirvožemio tankio ir dalelių (kietosios fazės) tankio užimami tūriai.

Dirvožemio dalelių tankis svarbus, siekiant kuo geriau suprasti dirvožemio fizikines ir chemines savybes. Pavyzdžiui, kietųjų dalelių tankis rodo santykinį organinės medžiagos ir mineralinių dalelių kiekį dirvožemyje. Įvairių mineralų tankis yra nevienodas ir svyruoja nuo 2,3 iki 4,0 g/cm3, o organinės medžiagos – neviršija 0,8 g/cm3. Įvairių dirvožemių dalelių vidutinis tankis būna toks: rupaus smėlio – 2,65, smulkaus smėlio – 2,63, priemolio molio – 2,30-2,50, humusingo dirvožemio – 2,37, durpinio dirvožemio – 1,60 g/cm. Dirvožemio tankis ir kietosios fazės tankis taip pat naudojamas apskaičiuoti porų ertmes (poringumą), užpildytas oru ir vandeniu.
Dirvožemio poringumas. Dirvožemį sudarančių mechaninių elementų paviršiai neprigula vienas prie kito – susiliečia tam tikri taškai. Dėl to dirvožemyje susidaro įvairaus dydžio tuštumų, tarpelių, kuriuos užpildo oras. Bendras visų tarpelių ir porų tarp dirvožemio dalelių tūris dirvožemio tūrio vienete yra vadinamas poringumu. Pagal porų didumą poringumas dirvožemyje gali būti kapiliarinis ir nekapiliarinis. Dviejų poringumų suma sudaro bendrąjį poringumą. Kapiliarinį poringumą sąlygoja daugiausiai smulkios molio dalelės, o nekapiliarinį – stambios poros. Kapiliarinis poringumas būdingas sunkesnės granuliometrinės sudėties nestruktūringiems dirvožemiams. Toks dirvožemis nesukaupia didesnių drėgmės atsargų, nes krituliai sunkiai susigeria, o didžioji jo dalis nubėga paviršiumi, sukeldama žalingus erozijos reiškinius arba telkšo paviršiuje. Aeracija (oro cirkuliacija) tokiuose dirvožemiuose yra labai bloga. Nekapiliarinis poringumas būdingas smėlio dirvožemiams. Aeracija juose gera, bet drėgmės sukaupti negali, nes krituliai dideliais tarpeliais greitai nuteka gilyn. Bendras poringumas struktūringuose dirvožemiuose siekia 55 - 65%, kartais net 70%. Tokie dirvožemiai gali sukaupti dideles vandens atsargas ir turi gerą aeraciją. Skirtingos granuliometrinės sudėties dirvožemių poringumas būna toks: smėlių – 30 - 40%, priemolių – 40 - 50%, molių – apie 50%, durpių – apie 80%. Viršutiniuose sluoksniuose poringumas būna 55 - 70%, o gilesniuose – 35 - 50%. Optimalios sąlygos augalų augimui yra kai apie 50% dirvožemio yra porų ertmės ir 50% - kietoji fazė. Porų ertmės turėtų būti užpildytos dalis - vandeniu ir kita dalis – oru, maždaug per pusę, o kietoji fazė, kietosios dalelės – mineralinių dalelių mišinys su maža dalimi organinės medžiagos.


Dirvožemis, optimalus daugelio augalų augimui

Nors poringumas parodo bendrą dirvožemio porų ertmių kiekį, jis nenusako kiek tiksliai dirvožemyje yra vandens ir oro. Tik nustačius vandens kiekį dirvožemyje, galima sužinoti kokiu santykiu pasiskirstęs vandens ir oro kiekis. Tai nulemia augalų augimą, leidžia spręsti apie dirvožemio perdžiūvimą ar prisotinimą vandeniu ir pan.

Į viršų

Vejos įrengimas
Įrengiant naują veją (kalbame apie sėtines vejas), svarbu laikytis pagrindinių taisyklių. Svarbiausia, viską reikia daryti laiku ir laikantis eiliškumo. Geriausia veją įrenginėti tuomet, kai baigti visi statybos ir apdailos darbai, sudėtos trinkelės, pastatytos tvoros, įrengtos komunikacijos, nuotekų valymo įrenginiai, apšvietimo, laistymo sistemos. Tačiau suformuoti pagrindinį sklypo reljefą bei nuolydžius, reikėtų tuomet, kai dar yra galimybė įvažiuoti sunkiajai technikai, atvežti ar išvežti gruntą. Nors kiekvienu atveju darbai bei jų atlikimo specifika skiriasi, bendra tvarka išlieka panaši.

Augavietės paruošimas
Augavietės kokybė - vienas pagrindinių veiksnių lemiančių vejos kokybę, išvaizdą ir ilgaamžiškumą. Tinkamą augavietę paruošti yra sudėtinga, tai reikalauja darbo, žinių ir dažnai yra pakankamai brangu. Augavietės ruošimui skiriama daugiausiai laiko, bei darbo sąnaudų visame vejos įrengimo procese.
Kadangi dirvožemis kiekvienoje vietovėje yra skirtingas, skirtingos ir naudojamos priemonės bei metodai.

Pagrindiniai reikalavimai gerai paruoštai vejos augavietei:

  • Visiškai sunaikintos daugiametės piktžolės
  • Sureguliuotas drėgmės režimas
  • Tinkamas pH
  • Gera dirvožemio struktūra
  • Subalansuotas organinių ir mineralinių maisto medžiagų kiekis
  • Suformuotas sklypo reljefas, išlygintas paviršius
  • Dirvožemis tinkamai sutankintas

Piktžolių naikinimas
Įrengiant naują veją labai svarbu išspręsti piktžolių problemą. Nesunaikinus piktžolių prieš sėją, vėliau tai atlikti bus žymiai sunkiau. Vienmetės piktžolės nėra tokios pavojingos, kaip daugiametės, kadangi jos dažniausiai nustelbiamos ir išnyksta po kelių pjovimų arba po šaltojo metų laiko. Išnaikinti daugiametes piktžoles jau augančioje vejoje - gerokai sudėtingiau. Jos dauginasi šaknų atžalomis, sugeba atželti, kai kurios atsparios atrankinio ir visuotinio (naikinančio visų rūšių žoles) veikimo herbicidams. Dirvožemyje nuolat yra gausybė sudygti pasirengusių piktžolių sėklų. Vos tik sudirbame žemę, piktžolių sėklos išsiverčia į paviršių, gauna drėgmės, šviesos, oro ir pradeda dygti. Įvairių tyrimų duomenimis, 1 kv. m. 15 - 30 cm dirvožemio sluoksnyje yra 11 - 300 tūkst. (priklausomai nuo aplinkybių) įvairių rūšių piktžolių sėklų. Jų daigumas, priklausomai nuo rūšies - 10 - 70 metų. Herbicidai veikia tik per žaliąją augalo dalį, taigi jie sunaikins tik tas piktžoles, kurios tuo metu bus išleidę lapelius. Taigi, kad ir kaip besistengtume, visų piktžolių sunaikinti nepavyks. Dėl šios priežasties, kokybiškos vejos negalima tikėtis vien tik todėl, kad prieš įrengiant veją, augavietėje esančios piktžolės buvo nupurkštos. Reikia laiku ir tinkamai atlikti tolimesnius darbus, bei užtikrinti optimalias sąlygas sėklų dygimo metu bei pirmosiomis žolių augimo savaitėmis.
Vienmetėms ir daugiametėms piktžolėms naikinti daugiausiai naudojami glifosatų grupės neatrankinio veikimo herbicidai - Roundup (Bio, Gold), Glyfos, Glyphomax, Taifun, Ranger, Kernel, Dalgis ir kt. Jų sudėtis - veiklioji medžiaga - glifosatas (Glifosato izopropilamino druska) - 360 - 540 g/l, vanduo bei įvairūs priedai - lipnumą suteikiančios ir kt. medžiagos.
Patekę ant piktžolių, herbicidai prasiskverbia į audinius ir su medžiagų apykaitos produktais pasklinda po visas augalo dalis, sutrikdydami fiziologinius procesus. Augalams pirmiausia nuvysta lapai, jauni ūgliai, vėliau apmiršta kiti organai.
Pasiekę augalus ir žemę pesticidai veikiami augalų gyvybinių procesų, UV spindulių, mikroorganizmų ir kitų veiksnių pradeda skaidytis. Tinkamai naudojami, pesticidai nekelia didelio pavojaus ir neturi įtakos tolimesniam vejos ar kitų augalų augimui, tačiau nesilaikant šių cheminių medžiagų naudojimo reikalavimų gali kilti pavojus dirbančiojo ir aplinkinių žmonių sveikatai, augalams, dirvožemiui.
Norint visikai sunaikinti piktžoles purkšti reikėtų tik aktyvios vegetacijos metu (maždaug iki rugsėjo vidurio), o dirbti žemės negalima tol, kol žolės nėra visiškai nudžiūvę (priklausomai nuo oro sąlygų 2 - 3 savaites).

Į viršų

Dirvožemio gerinimas
Dekoratyvioms vejoms įrengti dažniausiai tinka ir jau esanti augavietė, jei nebuvo nustumdytas viršutinis derlingas dirvožemio sluoksnis. Svarbu profesionaliai įvertinti esamą situaciją ir pritaikyti visas reikalingas priemones, kad užtikrintume optimalias sąlygas būsimai vejai. Jei po statybų derlingo dirvožemio nebelikę ir planuojama veją įrengti naudojant atvežtinį augalinį gruntą, tai daryti reikėtų atsargiai. Reikėtų, kad jis būtų homogeniškas (t.y. vienodos sudėties, be priemaišų - velėnos, medienos ir kt.), nerūgštus, neužterštas (tai ypač aktualu gruntui atvežtam iš statybviečių ar kelių tiesimo vietų), vienodos granuliometrinės sudėties. Jei augavietėje dirvožemis bus skirtingas, veja taip pat augs nevienodai. Atsivežus gruntą, reikėtų jį įvertinti ir imtis reikiamų priemonių jam pagerinti (struktūra, pH).
Viena iš dažniausiai pasitaikančių problemų - su atvežtiniu gruntu atkeliavusios piktžolės ar jų sėklos, ypač sunkiai išnaikinamų rūšių (pvz. Dirvinio asiūklio (Equisetum arvense L.), Paprastojo varpučio (Elytrigia repens L.) ar Paprastosios šunažolės ( Dactylis glomerata L.).
Įrengiant aukštos kokybės dekoratyvias bei sportines vejas rekomenduojama naudoti dirbtinius maitinamuosius substratus, kurie yra homogeniški, tinkamos granuliometrinės sudėties, gerai praleidžiantys vandenį bei orą (CO2 ir 02 apykaita).
Pagrindinės šių substratų sudedamosios dalys - smėlis ir kompostinės durpės bei sorbcines savybes gerinančios mineralinės medžiagos. Rekomenduojamas substrato sluoksnio storis - ne mažiau nei 20 cm (šis reikalavimas taikomas ir naudojant atvežtinį augalinį gruntą).
Nors ir pasižymintys labai geromis charakteristikomis, dirbtiniai substratai įrengiant dekoratyvias vejas naudojami retai, kadangi juos nelengva paruošti - visos sudedamosios dalys turi būti gerai sumaišytos - tam reikalinga speciali technika. Be to, tai smarkiai padidina vejos įrengimo kainą.

Į viršų

Vejų sėklos, jų mišiniai. Sėjimas
Tinkamai paruošta augavietė, geras dirvožemis bei tinkama priežiūra yra svarbesni veiksniai, nei vejos mišinio sudėtis, tačiau nuo jo didele dalimi priklauso būsimos vejos išvaizda bei priežiūra.
Veja susideda tik iš varpinių žolių (išskyrus žydinčias bei mišinius su dobilais).
Pagrindinės rūšys naudojamos vejų mišiniuose - Pievinė miglė (Poa pratensis L.), Raudonasis eraičinas (Festuca rubra L.), Daugiametė svidrė (Lolium perenne L.), taip pat Paprastoji smilga (Agrostis capillaris L.), Baltoji smilga (Agrostis stolonifera L.) Nendrinis eraičinas (Festuca arundinacea Schreb.) Avinis eraičinas (Festca ovina L.) Vienametės miglės (Poa annua L.)
Šių rūšių (įvairių veislių) sėklos sumaišomos atitinkamomis proporcijomis, priklausomai nuo norimų vejos savybių, augavietės, numatomos priežiūros (intensyvi ar ekstensyvi).
Sėklų mišinių sudėties pavyzdžiai:

DLF Turfline serija "Ornamental"
25% Daugiametės svidrės ESQUIRE/SAKINI/DANILO
45% Raudonieji eraičinai šakniastiebiniai MYSTIC/AXIMA
10% Raudonieji kuokštinis eraičinai TATJANA/JULISKA
15% Pievinės miglės COMPACT
5% Raudonieji aviniai eraičinai RIDU/BORNITO/TRIANA

DLF Masterline serija "Golfmaster"
10% Daugiametės svidrės MARGARITA/JESSICA/PONDEROSA
5% Daugiametės svidrės SAUVIGNON
10% Raudonieji trumpašakniastiebiniai eraičinai CINDERELLA/SMIRNA
10% Raudonieji trumpašakniastiebiniai eraičinai HELENA/ROSITA
15% Raudonieji kuokštiniai eraičinai CAPRICCIO/PAPAGENO
15% Raudonieji kuokštiniai eraičinai ROSSIGNOL
15% Pievinės miglės PLATINI/PANDURO
15% Pievinės miglės CONNI
5% Baltosios smilgos KROMI

Nei viena žolių rūšis neturi visų vejai būdingų savybių, tačiau skirtingos rūšys gerai papildo viena kitą. Be to, mišiniai geriau nei monokultūra ir dėl to, jog jie ilgaamžiškesni, atsparesni ligoms, pavojingoms kuriai nors rūšiai, geriau išgyvena nepalankiomis sąlygomis. Geriausią rezultatą galima pasiekti maišant vejos mišinį konkrečiai augavietei ir numatomoms eksploatavimo sąlygoms. Esant tinkamai augavietei bei gerai priežiūrai - pjovimui, tręšimui, laistymui - universalūs mišiniai (aukštos kokybės) taip pat augs ir atrodys gerai. Stambios sėklų gamybos ir selekcijos kompanijos dirba su žoliniais augalais jau daugiau nei šimtmetį - atlieka tyrimus, lauko bandymus - sukuriamas aukštos kokybės produktas.

Sėjimas - neilgai trunkantis, tačiau labai svarbus vejos įrengimo etapas, kadangi netinkamai pasėjus, teks visus darbus pradėti iš pradžių. Sėjama tik tuomet, kai paviršius yra visiškai išlygintas, tinkamai sutankintas, dirvožemis papildytas mineralinėmis trąšomis.
Labai svarbu pasirinkti tinkamą sėjos laiką. Žemė turi būti sausa, tačiau neturėtų būti perdžiūvusi (tai ypač aktualu, jei nėra galimybių dirbtiniam drėkinimui). Sėklos išberiamos sėjamosiomis arba rankiniu būdu. Pagrindinis tikslas - paskleisti jas kuo tolygiau visame plote. Išbertos sėklos įterpiamos į dirvą 0,5 - 1,5 cm gyliu (grėbliu ar specialiais volais, didesniuose plotuose - akėčiomis). Sėklos norma - 2 - 4 kg/a. Visas plotas suvoluojamas lygiu volu (svoris iki 100 kg/m2). Voluojant nereikėtų persistengti ir dirvožemio pernelyg suspausti. Visuomet vertėtų pasilikti vejos sėklų mišinio sugadintoms ar nesudygusioms vejos vietoms atsėti. Jei sėjamas mišinys pirktas parduotuvėje (ne pagamintas konkrečiai augavietei) derėtų prisiminti bent jau jo pavadinimą, kad esant reikalui būtų galima nusipirkti tokį patį.


Sėjamųjų pavyzdžiai

Į viršų

Vejos priežiūra po sėjos
Pasėtos vejos priežiūra prasideda vos tik baigiame sėją. Pirmiausia, jei orai sausi ir per artimiausias keletą valandų nelaukiama lietaus, visą plotą reikia palaistyti. Laistyti, jei orai sausi, reikia mažiausiai 2 savaites, (geriausia po truputį kasdieną, vakarais, kad žemė visą laiką būtų drėgna). Jei dygstančiai vejai neužteks drėgmės - nesėkmė beveik garantuota.
Piktžolės yra žymiai geriau prisitaikę prie nepalankių aplinkos sąlygų ir sugeba geriau dygti, drėgmės trūkumo sąlygomis, todėl jos greitai įsivyraus ir nustelbs veją.
Jei bus laistoma tik iš pradžių, o vėliau, pradėjus dygti daigeliams, vandens trūks - labai didelė tikimybė jog jaunos vejos žolės žus, kadangi šiuo vystymosi periodu augalai labai jautrūs drėgmės trūkumui.
Taip pat, drėgnai žemei nėra pavojingas stiprus vejas, o sausą dirvožemį ir jame esančias sėklas vėjas gali nunešti.
Pasėtą veją taip pat reikėtų saugoti nuo mechaninių pažeidimų (iškapstymų, mindžiojimų ir pan.). Reikėtų vengti be reikalo vaikščioti per pasėtą plotą, ypač kai žemė šlapia. Žinoma, tam kad perkelti laistymo purkštuvą reikės pereiti per dygstančius daigelius - tai reikėtų daryti atsargiai, tuomet išvengsime didesnių pažeidimų. Sugadintas vietas reikia nedelsiant sutvarkyti (išlyginti grėbliu ir paberti sėklų).
Piktžolės yra gyvybingesnės ir geriau prisitaikančios prie įvairių aplinkos sąlygų nei varpinės žolės, todėl jos pradeda dygti pirmos ir užauga greičiau. Kai piktžolės pasiekia 10 cm aukštį veja pjaunama pirmąjį kartą. Pjaunama maždaug 7 - 8 cm aukščiu, jauni daigai dažniausiai nupjaunami nedaug arba dar nesiekia pjovimo aukščio. Taip pakertamos piktžolės ir sudaromos geresnės sąlygos jaunoms vejos žolėms augti. Antrą kartą pjaunama, kai piktžolės ir veja pasiekia maždaug 9 - 10 cm aukštį. Šįkart, vejapjovė nuleidžiama centimetru žemiau nei per pirmąjį pjovimą. Kiekvieną kartą pjaunant veją, vejapjovė nuleidžiama 1 centimetru, kol pasiekiamas 3,5 - 4 cm aukštis. Galima vaizdžiai pasakyti, jog vejos "sudėtis" yra tokia: sudygus - piktžolės su veja, po pirmo pjovimo - piktžolės ir veja, po 2 - 3 pjovimų - veja su piktžolėmis, po 5 pjovimų - veja (jei žemė nebuvo smarkiai užteršta piktžolių sėklomis ir augančiosios prieš sėją buvo sunaikintos, per vienerius metus didžioji dalis arba beveik visos piktžolės išnyksta). Žemiau nei 4 cm pjauti pirmaisiais vejos augimo metais nereikėtų, kadangi žolių šaknų sistema dar nėra visiškai išsivysčiusi, jos nėra labai atsparios, pakilus temperatūrai ir trūkstant drėgmės gali pradėti džiūti. Veja visiškai susiformuoja ir sutankėja tik per vienerius metus.Jei augimo sąlygos bus optimalios ar bent patenkinamos, kitąmet bus galima pjauti veją įprastu 3 - 3,5 cm aukščiu.
Pjaunant veją pirmuosius metus (ypač pirmuosius keletą kartų) nupjautą žolę reikia surinkti į vejapjovės rinktuvą (nemulčiuoti). Jaunai vejai gali pakenkti nesusmulkintos liekanos.

 
Veja po dviejų pjovimų

 
Veja po keturių pjovimų

 

(Pildoma)

Pasidalinkite

Submit to FacebookSubmit to Google+Submit to TwitterSubmit to LinkedIn